Kaip aš atsikračiau noro grįžti pas vaikinus, kurie su manimi elgėsi kaip su mėšlu

Vidurinėje mokykloje Tai buvo vidurinė mokykla, kuri privertė mane suvokti, kad susigrąžinus vaikinus, kurie su manimi elgėsi kaip su mėšlu, nesijaučiau geriau. Man reikėjo paleisti pyktį ir pasipiktinimą, kurį jaučiau jų atžvilgiu, ir judėti toliau. Ir būtent tai aš padariau.

Kai buvau paauglė, nebuvau pati populiariausia tarp vaikinų. Net po to, kai išvengiau pašaipų ir erzinimų, buvau apsėstas, kaip pavydėti buvusiems kankintojams. Nuolat fantazavau, kad užbėgsiu prie tų vaikinų ir sakyčiau: „Taip. Tai dabar aš. Galbūt tuomet turėjai su manimi elgtis geriau. Tačiau galiausiai supratau, kad turiu įveikti tą nesveiką mąstyseną. Štai ką aš sužinojau…

Nekenčiau jiems atiduoti savo galios.

Užaugęs visada girdėjau, kad atsiduoti priekabiautojams yra tas pats, kas atiduoti jiems savo galią. Leisdamas jiems paveikti mane, aš tiesiog daviau jiems tai, ko jie norėjo. Nors jie tikriausiai nežinojo, kad jų komentarai vis dar skaudina, buvo apmaudu, kad jų žodžiai vis dar turėjo tiek daug galios man.

Buvimas įstrigęs praeityje kenkė mano dabarčiai.

Man niekada nebuvo sveika mąstyti apie praeitį. Sutelkęs tiek daug energijos, kad parodyčiau savo vidurinės mokyklos vaikinams, ko jie „prarado“, aš pamiršau gyventi savo gyvenimą sau. Aš nesimėgavau kasdienes akimirkas kurios buvo tokios brangios.

Pastebėjau, kad jų nuomonė neturėjo įtakos mano ateičiai.

Darbo pokalbiuose ne kartą manęs niekas neprašė rekomendacijos iš vaikino, su kuriuo lankiau vidurinę mokyklą. Naujienų blykstė! Niekam „tikrame“ pasaulyje nerūpėjo, kokie buvo mano paauglystės metai. Man prireikė daug laiko, kol supratau, kad mano praeitis neturi reikšmės. Kaip, išvis.

Man reikėjo patvirtinimo, bet ne iš jų.

Būkime atviri, mums visiems reikia komplimentų čia ir ten. Tačiau aš atradau, kad kartais geriausias patvirtinimas ateina iš vidaus. Teigiami teiginiai nėra pokštas ir jie pakeitė mano gyvenimą labiau nei kieno nors kito žodžiai – malonūs ar kitokie.

Turėjau nerimauti svarbesnių žmonių.

Kad ir kaip nekenčiau to pripažinti, mano gyvenime buvo žmonių, kurių nuomonė buvo svarbi. Tačiau šie žmonės nebuvo HS futbolo komanda. Supratau, kad yra gerai rūpintis tuo, ką apie mane galvoja mano tikrieji draugai, šeima ir viršininkai, bet ne nereikšmingi berniukai, kurie neprašė manęs grįžti namo.