Sužinokite Savo Angelo Skaičių

Nesu pakankamai stiprus, kad pasitraukčiau nuo jo, nors jis man baisus

Sunku likti nuošalyje nuo žmogaus, nors jis mums blogas. Galbūt nesame pakankamai stiprūs, kad pasitrauktume patys, bet tai nereiškia, kad esame bejėgiai. Štai ką galite padaryti, kad išsilaisvintumėte iš toksiškų santykių.


Žinau, ko noriu ir ko nusipelniau, taip pat žinau, kad vaikinas, su kuriuo susitikinėju, negali man to duoti. Jis niekada negalės manęs mylėti taip, kaip aš noriu, aš tai sutikau, bet vis tiek negaliu išsiskirti su juo. Ach.

Jis niekada manęs nekels į pirmą vietą.

Visada norėjau būti jo prioritetu numeris vienas, bet dažniausiai atrodo, kad sąraše esu paskutinė. Darbas yra prieš mane, jo draugai yra prieš mane, jo pomėgiai – prieš mane visas gyvenimas. Jis neturi pakankamai laiko skirti man. Aš esu šalia, kai jis nori, kad būčiau, bet likusį laiką esu tik našta.

Bandžiau uždaryti savo jausmus jam, bet niekas neveikia.

Nekenčiu savęs už tai. Labai norėčiau, kad tai, kad jis manęs nemyli taip, kaip aš nusipelniau būti mylimas, neleistų man jo mylėti, bet taip nėra. Man vis dar patinka jo humoro jausmas, šypsena, tai, kaip jis apskritai žiūri į gyvenimą. Man vis dar patinka jo pagrindai, todėl negaliu įveikti jį.

Jis niekada nepalaikys mūsų santykių.

Jam per daug rūpi kitų žmonių nuomonė. Kai kurie jo broliai nori, kad jis būtų jaunas ir vienišas su jais, ir jis niekada nekalba sakydamas, kad yra laimingas. Jis sako, kad nenori dramos, bet tiesa yra ta, kad jei jis tikrai nesutiktų su jų nuomone, jis stotų už mus. Akivaizdu, kad yra bent dalis jo, kuri nori gyventi vienišą gyvenimą. Noriu vaikino, kuriame viskas yra, bet jis visada turės (bent) vieną koją.


Žinau, jei viską užbaigčiau, tik jo pasiilgčiau.

Nepaisant visko, jis vis dar yra mano geriausias draugas. Nenoriu jo prarasti. Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo. Jei išsiskirčiau su juo, išsiskirčiau su visais gerais dalykais, kurie ateina su buvimu jo mergina – ir yra gerų dalykų. Nėra taip, kad galėtume likti draugais, kai aš jį vis dar myliu. Negaliu užbaigti dalykų, nes nežinau, kaip susitaikyti su gyvenimu be jo – per daug jo pasiilgčiau.

Atrodo, kad jis nežino, ko nori.

Jis niekada neverčia manęs jaustis, kad nori būti su manimi ir tik su manimi. Kodėl taip? Kodėl jis nežino, ar jis mane myli, ar nori manęs? Tikrai žinau, kad noriu jo – tiesiog noriu, kad jis mane mylėtų kitaip. Jis verčia mane jaustis kaip laikinas blaškymasis, turintis tik menkiausią galimybę, kad atsiras kažkas ilgalaikio, nieko aiškaus. Galų gale, jis tiesiog nėra visiškai man atsidavęs.


>