Mano geriausiam draugui vaikinui patikau, bet tai sugriovė mūsų draugystę
Kadaise mano geriausias draugas man patiko, bet tai sugriovė mūsų draugystę. Mes buvome kuo artimi, bet tada jis nuėjo ir pagavo jausmus man, ir viskas pasidarė nepatogu AF. Tai buvo visiškai nemalonu, nes buvome tarsi broliai iš kitos mamos. Bet, deja, visi geri dalykai turi baigtis ir mūsų draugystė nebuvo išimtis.
Man visada buvo įspūdis, kad draugystės ir romantiškų santykių ribas skiria labai stora linija... kol sužinojau apie baimę keliančią „draugų zoną“ – nevaisingą dykvietę, kurioje miršta nekaltos vyrų ir moterų draugystės. Būtent čia buvau apkaltintas, kad neseniai palikau savo geriausią draugą.
Mūsų draugystė buvo greita ir linksma. 
Sutikau savo (dabar buvusį) geriausią draugą pirmąją pirmakursių orientacijos dieną. Jis iškrėtė idealiai suplanuotą sarkastišką pokštą ir aš tada ir ten žinojau, kad jis ir aš greitai tapsime draugais. Per ateinančius kelis mėnesius aš ir jis daug laiko praleidome kartu. Pavakarieniavome kavinėje, grįžome į jo vietą žaisti kelių „Mario Kart“ raundų ir netgi išdrįsome kartu pasimėgauti pirmąja frat house patirtimi.
Jis niekada nepranešė apie savo jausmus. 
Visą tą laiką, kai su geriausiu draugu buvome kartu, jaučiau gilų ryšį su juo, bet tai buvo draugystės ir draugystės. Jaudinausi, kad pirmą kartą gyvenu toli nuo namų ir kažkas jame man privertė jaustis patogiai, tarsi turėčiau paramos sistemą. Net neįsivaizdavau, kad jis man jaučia jausmus.
Situacijos tikrovė mane stipriai sukrėtė. 
Su geriausiu draugu tarp pamokų greitai užkąsdavome, kaip visada, kai nusprendžiau jam papasakoti apie vaikiną, su kuriuo tuo metu buvau įsimylėjęs. Jis atkirto. Jis tvirtino, kad elgiuosi tyčia bukas ir kad visą tą laiką turėjau žinoti, ką jis mano apie mane. Be žado pasiėmiau savo knygų krepšį ir nuėjau, kai jis ir toliau svarstė, kad VĖL bus įmestas į draugų zoną.
Jaučiausi išnaudota. 
Pirmąsias kelias dienas po mūsų kovos jaučiausi tokia pasimetusi ir sutrikusi, bet mano liūdesį greitai pakeitė pyktis. Nuo pat pradžių su juo buvau toks atviras, jis žinojo apie mane gilių paslapčių, kurių niekada net nesidalinau su savo draugėmis namuose. Jaučiausi išduota ir apmaudu jam, kad numetė ant manęs šią bombą.
Pradėjau abejoti kitomis savo draugystėmis. 
Kitaip nei mano buvęs geriausias draugas, neturėjau jokių iliuzijų, kad visi mano bičiuliai mane traukia, bet tai privertė susimąstyti. Ar bet kuri kita mano draugystė su vyrais buvo pagrįsta viltimi, kad galiausiai užmegsiu romantiškus santykius?
